Pažvelkite į mirusiųjų prisikėlimą iš naujo – siaubo trileryje „Lozoriaus efektas“ Olivios Wilde herojė taps blogio įsikūnijimu

Proveržio medicinoje siekiantys tyrėjai Frankas, jo sužadėtinė Zoja bei jų kolegų komanda naujajame siaubo trileryje „Lozoriaus efektas“ (angl. „Lazarus effect“) pasieks tai, kas atrodė neįmanoma. Ambicingų mokslininkų grupei pavyksta atrasti unikalų būdą prikelti mirusiuosius. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, tokie žaidimai su gyvybe ir mirtimi nežada serumo „Lozorius“ kūrėjams nieko gero. Mėginimų išsiaiškinti, ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas bei atgaivinti iškeliavusius anapus kine buvo ne vienas. Dažniausiai tokių bandymų pasekmės būna tragiškos. Pavyzdžiui, 1990-ųjų filme „Anapus“ klinikinę mirtį išbandyti nutarę medicinos fakulteto studentai grįžo į gyvenimą su savimi „parsinešę“ praeities šmėklų, lemtingų pasekmių grįžimas iš anapus turėjo ir 1989-ųjų filme „Naminių gyvūnėlių kapinės“. Žinoma, kalbant apie filmus, kuriuose pasakojama apie „prikėlimą iš numirusiųjų“, svarbu paminėti ir žanro pirmtaką 1931-ųjų „Frankenšteiną“ bei klasikinį 1985-ųjų „Reanimatorių“. Vienas naujesnių pavyzdžių – tamsi 2012-ųjų animacinė Timo Burtono komedija „Frankenvynis“.

Naujajame filme „Lozoriaus efektas“ prikėlimas įvyksta tuomet, kai Zoją, kurią įkūnijo aktorė Olivia Wilde, laboratorijoje nutrenkia elektra. Nepavykus jos atgaivinti, Frankas (akt. Markas Duplassas) desperatiškai ryžtasi paskutinei įmanomai priemonei – suleisti mirusiai mylimajai su žmonėmis niekuomet nebandytą serumą. Zoja atmerkia akis, tačiau ji prabunda gyvenimui gerokai pasikeitusi. „USA Today“ pabrėžia, kad siaubo trilerio režisierius Davidas Gelbas juostoje pridėjo nemažai realių mokslinių faktų, susijusių su žinduolių klonavimu ir prieš mirtį įvykstančiais cheminiais procesais. Kūrėjo teigimu, jis netiki, jog artimiausių metu galėtų įvykti zombių apokalipsė, tačiau galimybė dovanoti mirusiems gyvybę jam nebeatrodo tolima. „Toks jausmas, kad esame ant didelių atradimų ribos. Mirtis – tarsi paskutinis barjeras“, – sakė pirmąsyk save siaubo žanre išmėginęs D.Gelbas. Pasak režisieriaus, viena mėgstamiausių jo filmo „Lozoriaus efektas“ scenų – kai Zoja ir Frankas, kurie yra pagrindiniai „Lozoriaus“ serumo tyrimo iniciatoriai, ieško būdų, kaip išlaikyti smegenis gyvas kuo ilgiau, kad medikai turėtų daugiau laiko išgelbėti gyvybę. „Jie ginčijasi, kas nutinka po mirties – ar jie regi tikrą „tunelį į rojų“ ar vizijas sukelia mirštančios smegenis, kurias užtvindo milžiniškas haliucinacijas sukeliančių cheminių elementų kiekis. Mokslininkai dažniausiai palaiko pastarąjį variantą, tad herojai diskutuoja, ar į šį procesą taip pat yra įsipainiojusi religija, antgamtinės jėgos“, – pasakojo filmo kūrėjas.

Šiurpi juosta „Lozoriaus efektas“ apie gyvųjų bei mirusiųjų pasaulius ir bandymą ištrinti ribą tarp jų – jau pasiekė Lietuvos kino teatrus.