Velnio nuotaka

Šis filmas priklauso „Auksinei lietuviško kino kolekcijai“ – tai žymiausi XX a. lietuvių režisierių kino filmai, tikra Lietuvos kino klasika. „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuvių miuziklas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ apie amžinąją gėrio ir blogio kovą bei gerųjų gyvenimo ir meilės pradų triumfą. "Velnio nuotakos" turinys (tekstas S. Macaičio) Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, kyla vietinio pobūdžio maištas. Naudodamiesi proga angelai ima puotauti, šokti, viskas rieda link orgijos. Atsipeikėjęs Aukščiausiasis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, -- degraduotas į velniukus, pliumteli tiesiai į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis geista Marcelė, bet tai, ko dabar Baltaragis dar neturi, priklausys jam, mikliajam Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta... visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį, irgi mylintį ją, bet savo obuolmušius arklius – ko gero, dar labiau. Negalintis egzistuoti be intrigų velniūkštis susitaria su arkliavagiu Raupiu, kad tuos arklius pavogtų. Baltaragis gudrauja taip pat, už velnio išleisdamas ne dukrą, o prigyventoją senmergę Uršulę. Bet Girdvainio ir Jurgos meilės jau niekas nebegrąžins, paskutiniame optimistiniame kadre regi greičiau tai, kas tik galėjo būti. Parengta pagal tinklapio www.lfc.lt informaciją.

(C) Saulius Macaitis

Lietuvos filmų centro (www.lfc.lt) informacija

 
Mažiau >