Aktorė Lina Rastokaitė dėl vaidmens filme „Devintas žingsnis“ lankėsi net AA susitikimuose

Aktorė, dainininkė Lina Rastokaitė prisipažįsta, kad jos gyvenime dabar daug pasikeitimų. Pildosi svajonė dainuoti – ruošiamasi spalį prasidėsiančiam teatralizuotų koncertų „Vaidmenys“ turui po didžiuosius Lietuvos miestus, kurio pasirodymai vyks su gyva grupe ir pritariamaisiais vokalais. Tačiau dar iki susitikimų koncertų salėse, spalio 6 d., kino teatrus pasieks režisierės Irmos Pužauskaitės filmas „Devintas žingsnis“, kuriame aktorė atlieka pagrindinio filmo herojaus Lino (akt. Valentinas Novopolskis) mylimosios Dianos vaidmenį.

„Tai kupinas gerumo filmas“, - teigia Lina ir atvirauja apie pasiruošimo filmavimui momentus bei už kadro likusį ją pakeitusį Dianos monologą.

Dažniau sutikdavome Jus teatro scenoje, televizijos projektuose, dabar laukiame lietuviško filmo premjeroje. Kaip Jums „prilipo“ kino aktorės amplua?

Sunku atrasti tokį aktorių, kas nenorėtų vaidinti kine, nors darbo specifika nuo teatro labai skiriasi. Aš esu žmogus, kuris mokosi visą gyvenimą, tad iki šiol einu į vokalo ir kino vaidybas pamokas. Su aktoriais esame įkūrę „Vilniaus Actors Studio“, dalyvaujame iš užsienio atvykstančių kino profesionalų dirbtuvėse ir taip nuolat treniruojame vaidybos kine raumenį. Vienų tokių mokymų metu, Irma manęs paprašė paskaityti monologą ir jį išgirdusi, galbūt priėmė sprendimą, kad vaidinsiu jos kuriamame filme. Jau pradėjus repetuoti man labai padėjo Barry Primus, kuris yra puikus režisierius, aktorius, Holivudo žvaigždė, Irmos pakviestas į Lietuvą vesti mokymus. Jis davė užduočių, tam tikras emocines gaires, uždavė nemažai klausimų ir sudėliojo daug gerų akcentų mano personažui.

Filme „Devintas žingsnis“ įkūnijate vyro, gyjančio nuo priklausomybės, partnerę. Kaip jus kaip žmogų palietė šis vaidmuo?

Filmuotis I. Pužauskaitės filme man buvo be galo įdomus procesas, tikras rimtas darbas kine. Eglės Vertelytės scenarijus apie AA priklausantį Liną ir jo bandymą susigrąžinti ryšį su dukra pasirodė labai jautrus. Priklausomybės alkoholiui tema gyvena tarp mūsų visų, tik vis dar dažnai nutylima. Nepažįstu nei vienos šeimos savo rate, kurios nebuvo palietusi ši problema. Tai nestebina, nes dar visai neseniai, sovietmetį patyrusioje Lietuvoje, alkoholio vartojimas buvo normalus gyvenimo reiškinys. Filme šia tema turėjau monologą, kuris, dėl techninių kliūčių nepateko į galutinį filmo montažą.

Ar galite papasakoti daugiau, kiek svarbus jums buvo šis monologas, kurio žiūrovai neišvys filme?

Tai Dianos, buvusios alkoholikės, monologas AA susirinkime. Diana, akademinės visuomenės atstovė, dėstytoja, mylima kolegų ir studentų. Deja, savo problemos ji neįžvelgia iki tol, kol vieną dieną, veždama vaiką namo, pajunta, jog „burna pilna stiklų“... Taip. Ji padarė avariją ir vos neužmušė savo mergaitės. Ir tik šis įvykis padėjo įsisąmoninti, jog alkoholis – reali jos problema. Štai tokia buvo monologo esmė, kurio pabaigoje pasakojama apie devintą sveikimo programos žingsnį – artimųjų atsiprašymą.

Su Irma buvome sugalvojusios, kad mano personažas atsiprašo savo sesers. Dėl jaučiamos didžiulės buvusio gyvenimo gėdos, mano herojė, gyvenanti Klaipėdoje, nebendravo su mylima sese ir nebesinaudodavo senuoju keltu į Smiltynę, nes bijodavo ją netyčia susitikti. Dėl šios gėdos, ji vengdavo net pusės miesto teritorijos...

Et... Labai gaila, kad šio monologo filme nebeliko, nes tai buvo stiprus, vilties suteikiantis pasakojimas, įkūnijantis tą šviesiąją pasveikimo pusę ir iš dalies paaiškinantis, iš kur tarp manęs ir personažo Lino užsimezgė ryšys. Dėl darbo filme lankiausi AA susitikimuose, norėjau iš arti pajausti kaip jie vyksta, išgirsti tikras istorijas. Tad jei ir monologo neliko, tai išliko stiprus pasiruošimo vaidmeniui procesas, kuris man suteikė labai gilių emocinių išgyvenimų.

Kokius supratimus išsinešėte iš AA susitikimų?

Labai žaviuosi tais, kurie įveikė priklausomybę, nes tai yra be galo sunku ir sudėtinga. Tokie žmonės yra valios ir stiprybės pavyzdys – atsistoti ant kojų ir gyventi toliau.

Ar mitas, ar tiesa, kad bohemos sluoksnis labiau linkęs į žalingus įpročius?

Mitas. Gal kuriantys žmonės tiesiog atviriau ir emocionaliau išreiškia tas ribines būsenas, bet minėta tema aktuali absoliučiai visiems socialiniams sluoksniams.

Galime išduoti, kad filmas „Devintas žingsnis“ turi viltingą pabaigą?..

Šis filmas yra kupinas gerumo ir aprėpia skirtingas temas. Man jis yra pilnas visko: įtraukios atmosferos, gylio, jame yra gyvenimo su druska ir pipirais. Tėvai, vaikai, draugystė, gyvenimo geismas, neišsipildžiusios svajonės, vizijos, lūkesčiai...Viskas, kas supa mus kasdienybėje.

Ar dirbant filme ir regint kaip tėčio ir dukros personažai aiškinasi santykius, kilo impulsas stoti į kažkurio pusę?

Aš labai stengiuosi neteisti ir nesmerkti… Kiekvienam savi uždaviniai, savos problemos ir iššūkiai. Man atrodo, kad visi žmonės iš prigimties yra linkę į gėrį.

Filme yra scena, kurioje Dianos ir Lino pasaulėžiūros labai išsiskiria, kalbant ne tik apie boulingo žaidimą...

Taip, tai scena, kur buvo pradėjusi reikštis „šaunioji“, paaugliškoji Lino pusė. Toks jo elgesys jį tarsi sugrąžina į gyvenimą, iš kurio jis taip sunkiai bando išeiti. Na, o mano Diana brėžia aiškias ribas, nes suaugusiam žmogui reikia subrendusio partnerio. Manau, individą dažnai ir priveda prie problemų tai, kad nesiugdoma vidinė branda.

Jūsų kvietimas žiūrovams pamatyti „Devintą žingsnį“?

Filme vaidina nuostabi trijulė: aktoriai Valentinas Novopolskis, Gerda Čiuraitė, Angelina Daukaitė. Man atrodo, V. Novopolskis buvo ypač stipriai paniręs į personažą ir tas filme akivaizdu. Na, o merginos – jos tiesiog gyveno filmu. Kviečiu savo akimis pamatyti itin aukšto lygio vaidybą.

Filmas „Devintas žingsnis“ kino teatruose nuo spalio 6 d. Filmo partneriai – Lietuvos kino centras, LRT, žurnalas „Žmonės“.