VAIKAI IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO

Įžanginis titras konkretus: „Kaunas, 1972 metai". Grupelė jaunų draugų, susibūrusi buvusio „Amerikos" viešbučio rūsiuose, per menką „Spidolą" klausosi Liuksemburgo radijo, žavisi „Rolling Stones" grupe, patys - ypač 17-metis, pramintas „Džageriu", - bando muzikuoti. Jie parašo laišką į tą radijo stotį su savo pageidavimais, bet laiškas neaišku kaip patenka į mokyklą, kurioje anglų kalbos mokytojas barasi dėl kalbos nemokėjimo, tuo sąmojingai dengdamas „ideologinį nusikaltimą". Žinoma, KGB jau įsidėmėjo kaimynų grupę, prie kurios prisideda ir Rina, visai nenorinti palikti tėvynės, bet motinos raginama drauge išvykti į Izraelį. Jaunųjų grupė, pasiskolinusi vyresnio draugužio „Fazano" daug regėjusį automobilį, važiuoja į Palangą, traktuodami išvyką kaip lietuvišką Vudstoką. Po džiugaus bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių susitikimo pajūrio miške, muzikos vakaro, Rinos ir „Džagerio" suartėjimo, ateina ūkanotas rytas, o su juo - sovietų milicijos būriai. „Vudstokiečius" brutaliai gaudo, muša, kerpa plikai, veža atgal. Pakeliui jie atsitiktinai sužino, kad Kaune susidegino jaunuolis, palikęs raštelį „Mirštu už laisvą Lietuvą". Iš tiesų Kaune neramumai, gatvėmis žygiuoja patriotinius šūkius skanduojantis jaunimas, bet su juo susidorojama kaip ir Palangoje. „Džagerį" išsišaukia KGB, tardytojas bando jį bergždžiai vilioti bendradarbiavimo perspektyva. Tėvai bijosi dėl „Džagerio", Rina emigravo, senasis Tėvukas, buvęs ikikarinės Lietuvos karininkas, mirė. Bet viltis lieka. Pradiniuose kadruose mašinos užbėrė ir užasfaltavo netoliese prie „Amerikos" tekantį upeliuką. Finale, naktį, pasigirsta duslūs dūžiai; susirinkusių su žvakėmis senų ir jaunų žmonių akivaizdoje vandens tėkmė pralaužia asfaltą ir išsiveržia laisvėn.

(C) Saulius Macaitis

Lietuvos filmų centro (www.lfc.lt) informacija

 
Mažiau >