„Mūzos“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: „Įsiklausydama į savo herojes, atsikračiau saviniekos ir pamilau pasaulį“

Rašytojos Jurga Ivanauskaitė ir Jolita Skablauskaitė. Tapytoja Nomeda Saukienė. Dabar – pianistė Mūza Rubackytė. Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kino vaizdais piešia talentingų, stiprių, aiškiai savo pasirinkimus suvokiančių ir gyvenimą mylinčių moterų istorijas.

Lietuvos kino teatrus pasiekęs ir jau po kino festivalius kelionę pradedantis režisierės A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie talentingą pianistę Mūzą Rubackytę „Mūza“ sulaukė daugybės gerų atsiliepimų.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė A. Marcinkevičiūtę ir visą dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę, kurioje atsiveria aukštosios muzikos pasaulio užkulisiai, menininkės būtis ir buitis.

Po filmo premjeros su „Mūzos“ režisiere A. Marcinkevičiūte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Agne, esate sakiusi, kad su Mūza sujungė abiem brangus žmogus – buvęs jūsų filmo herojus, JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Kokie keliai jus nuvedė pas jį?

Arnoldas yra fantastiška asmenybė, „Mūzos“ filme jis kalba, rodos, dvi minutes, bet sugeba užpildyti visą erdvę. Mudu susitikome tada, kai dirbau laikraštyje „Amerikos lietuvis“, tuomet iš Amerikos lietuvių televizijos redaktoriaus ir laidų kūrėjo Arvydo Reneckio gavau pasiūlymą drauge kurti dokumentinį filmą apie buvusį operos solistą. Susipažinusi su Arnoldu sužinojau, kad jis kurį laiką buvo Mūzos prodiuseris Jungtinėse Amerikos Valstijose, organizavo atlikėjos koncertus su didžiaisiais Amerikos orkestrais. Jo statusas ir pažintys klasikinės muzikos pasaulyje tai leido daryti.

Be abejo, žinojau apie Mūzą. Gyvai susipažinome, kai ji atvyko į Ameriką, parengiau tuomet interviu „Amerikos lietuviui“. 2016 metais, po ilgų kūrybos pauzių, baigėme filmą apie Arnoldą. Per tą laiką Amerikos lietuvių televiziją uždarė, o filmą užbaigiau su Arūnu Stoškumi ir Kęstučiu Petruliu. Po filmo premjeros Arnoldas man pasakė: „Tu jauti muziką, esi jautrus žmogus, turi sukurti filmą apie Mūzą Rubackytę.“ Nuo šios idėjos viskas ir prasidėjo.

Neabejotinai asmeniniai ryšiai daug lemia – žmonės linkę atsiverti tam, kuriuo gali pasitikėti. Ar tai pajutote filmuodama savo filmus apie išskirtines asmenybes?

Filmą kuria ne tik režisierius, ne tik prodiuseris, bet ir žiūrovas. Jis filmą pamato, išgirsta pagal savo emocinį intelektą, erudiciją, sukauptas žinias ir patirtis. Labai džiaugiuosi, kad mano ir filmo prodiuserės Živilės Gallego vertybės bei požiūriai sutapo. Norėjome Mūzos asmenybę atverti kuo platesniam žiūrovų ratui, apie ją papasakoti netgi tiems, kurie galbūt nieko apie ją nežino, bet kartu būti šalia jos jautriai, atsargiai ir nesibrauti į jos gyvenimą ten, kuri ji nenori, kad brautumės. Apie Mūzą mūsų filme labai daug kalba muzika.

Jūsų filme panaudota labai daug dokumentinių kadrų iš Mūzos karjeros pradžios. Matome ją netgi vaiką, grojantį pianinu ir dainuojantį. Kaip jums pavyko tuos kadrus surinkti?

Ką jau ką, o knistis po archyvus aš moku, kartais padedu ir kitiems režisieriams. Jokių paslapčių nėra – nueini, patikrini. Dabar archyvų paieška gražiai sutvarkyta, duomenys suguldyti, aprašai skaitmenizuoti, įvedi žodį ir gauni viską, kas tik yra surinkta. Nacionalinis radijas ir televizija turi tiesiog auksinį garso ir vaizdo archyvų fondą. Filmo prodiuserė daug pinigų išleido archyvams, bet ji, kaip ir aš, norėjo, kad mūsų kūrinys būtų pilnakraujis.

Mūzos archyvai yra išskirtiniai, ji buvo filmuojama kino juosta, tuomet dar VHS filmavimo kamerų nebuvo, todėl galime gauti geriausią įmanomą kokybę. Už Mūzos filmuotus kadrus turėtume padėkoti legendinei Lietuvos kino metraštininkei Bytautei Pajėdienei. Jos kino žurnaluose tikrai gali atrasti unikalių, šiandien istoriškai vertingų kadrų. Ano meto žmonės neturėjo prabangos filmuoti savo vaikus – jei atvyko Pajėdienė, vadinasi, yra ką filmuoti.

Keliose vietose specialiai palikome užkadrinį tekstą – diktoriaus balsas, jo intonacijos ir patosas turėjo atspindėti laikotarpį, kuriame prabėgo Mūzos vaikystė, leido susipažinti su epocha, to meto stagnacija. Alergiją mums keliantis balsas filme tampa laikotarpio ženklu.

Kai kurie archyvai staigmena tapo ir pačiai Mūzai. Ji pirmą kartą pamatė filmuotus kadrus iš pirmojo savo konkurso Budapešte...

Labai ieškojome tų kadrų. Daugybę kartų buvome nuleidę rankas, bet neabejojome, kad jie turėtų būti išlikę. Nuvykę į Budapeštą pradėjome klausti, o kai klausi, galiausiai, atsiranda. Ta medžiaga labai pasiteisino, plaukai šiaušiasi, kai Mūza skambina tame filmo epizode.

Prasitarėte, kad filmo prodiuserė imasi tik tos medžiagos, kuria tiki ir kuri augina jos asmenybę. Ką Mūza jums pačiai atvėrė?

Apie save kalbėti sudėtingiau, kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad nereikia susireikšminti, tiek daug galvoti, o tiesiog – dirbti. Mane daug kas domina, labai domina moterys menininkės, jų portretai. Klausdama jų, kas jos yra, aš to paties klausiu ir savęs. Kas esi tu, kai nekuri filmų, o plauni grindis, ravi daržus. Ypač tas klausimas aštrus, kol vaikai maži. Pamenu, kai dukrai suėjo 12 metų, pagalvojau – dabar jau galiu dirbti, o iki tol atrodė, kad kinas – antraeilės pareigos, hobis. Turbūt tik dabar identifikuoju save kaip režisierę.

Jolita Skablauskaitė, Nomeda Saukienė, Mūza – trys visiškai skirtingos moterys, trys skirtingos pozicijos: Jolita mano filme sprendžia pripažinimo ir konfrontacijos su aplinka klausimus, Nomeda svarsto apie menininko garbėtrošką, kurios pati niekada neturėjo ir savo pašaukimo keliu eina tuomet, kai lieka laiko nuo šeimos. O Mūza, užauginta būti menininke, pianiste, žvaigžde, niekam nevalia jos savintis, ji priklauso muzikai, ji – visų.

Taip aš, žingsniuodama per savo gyvenimą, kuriame sutinku tokių žmonių, įsiklausau ir galbūt randu atsakymus, beveik atsikračiau saviniekos ir pamilau pasaulį.

Kokia moteris šiandien jūsų objektyve?

86-erių metų moteris, Irena, paskutinio Žemaičių apygardos partizano Vlado Montvydo dukra. Labai įdomi istorija: mergaitę užaugino svetimi žmonės, ji slapta vaikščiodavo į pasimatymus su tėčiu, sunkiai mezgė santykius su iš Sibiro grįžusia mama. Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo tapo organizacijos „Lietuvos laisvės armija“ lydere. Visą savo gyvenimą ji ieško, kur yra užkastas jos žuvęs tėvas. Labai tikiuosi, kad tėvą ji suras, o aš dar spėsiu jos istoriją nufilmuoti.