GRAŽUOLĖ

Senoviniame miesto rajone, jaukiame kieme žaidžia čia gyvenantys vaikai. Dažnas jų žaidimas - „gražuolė", kai į centrą atsistojusį apiberia nepalankiomis pastabomis (kaip šiurkštų naująjį namo berniuką, pramintą „nebyliu") arba ditirambais. Pastarieji paprastai atitenka mažajai Ingai - negražiai šlakuotai mergytei, gyvenančiai su vieniša mama mašininke, ir atsigaunančiai, pagražėjančiai, vos tik ji pradeda šokti. Bet „nebylys", tiesa, smerkiamas seno inteligento („Kartais tiesa gali žeisti"), pasako Ingai, kokia iš tiesų ji negraži. Mergaitė išgyvena tikrą krizę. Paakinta palankaus berniuko, ji net bando ieškoti dirbtinio grožio kirpykloje, iš kurios paskutinę akimirką pabėga. Bet kartą motinai prabilus apie jų nenusisekusį gyvenimą, būtent Inga žaidimo forma išsklaido tamsias jos ir savo mintis.

Anuomet „Gražuolė“ buvo ir gausiai giriama, ir peikiama už nesuvokiamus dalykus, pavyzdžiui, „miglotą koncepciją“. Koncepcija, kaip jau A.Žebriūno filmuose būna, aiškiai poetinė. Bet šiandien realiau pastebi ir scenarijaus baltus siūlus, kai kurių replikų („ot trenktas“), įdėtų į visiškų pyplių lūpas, dirbtinumą, iš principo išgalvotą „gražuolės“ žaidimą, kuriame kažkodėl dalyvauja ir berniukai, gana mechaniškai įjungtus kitų rusų rašytojo J. Jakovlevo apsakymų motyvus (vaikystės besiilgintis Senis, paskendusio šeimininko prie upės tebelaukiantis ištikimas simbolinis šuo). Vis dėlto juostą gelbsti jauki, deja, griaunamo senamiesčio atmosfera, režisieriaus tikėjimas mažųjų personažų dramų tikrumu, o pirmiausia – jo rasta unikali Inga Mickytė, gebanti, kaip retos suaugusios aktorės (G.Masina, I.Čiurikova) mūsų akyse fantastiškai keistis. Todėl filmas apie išorinio ir vidinio grožio santykį išlieka lietuvių kino aktyve.

 

 (C) Saulius Macaitis

Lietuvos filmų centro (www.lfc.lt) informacija
Mažiau >