HERKUS MANTAS

„Šis filmas - memorialas prūsų tautai, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII amžiuje prūsai sukilo, ilgam paralyžiuodami kryžiuočių veržimąsi į Rytus, ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą..." Toks titras pasirodo ekrane po netrumpo prologo, iliustruojančio kryžiuočių klastą: pasikvietę senąjį Montę bei kitus apkrikštytus prūsų didikus, jie juos sudegina.

Po kiek laiko iš Magdeburgo į Prūsiją paleidžiamas jaunasis krikščionis Henrikas Montė, augęs ten įkaitu, o dabar atsivežąs ir vokietę žmoną Kotryną (bet sūnelis Aleksandras lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas). Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, herojus netrunka susigrąžinti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių, prievarta diegiamos svetimos religijos. Tačiau ir patį Herkų Mantą drasko vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp dviejų civilizacijų, jis tarsi - nei prūsas, nei vokietis. Norėdamas civilizuotai elgtis su belaisviais, jis nuteikia prieš save dalį tėvynainių genčių, tarp jų ir narsų Samilį, vadu vietoje jo paskirdamas žemos kilmės Auktumą ir tuo išprovokuodamas Samilio išdavystę. Žiemą prie Karaliaučiaus sienų ir tarp badaujančių mieste kryžiuočių, ir tarp juos tebesupančių prūsų kyla vidiniai nesutarimai. Bet pavasariop ordinas atsiunčia pastiprinimą, kuris ir lemia kovos baigtį. Mantas išsiunčia vėl pastojusią Kotryną į savo tėvoniją, bet vidaus priešai ją pagrobia, atiduoda fanatiškam pagonių kriviui Alepsiui, kuris paaukoja moterį dievams. Kai simboliškuose baigiamuosiuose kadruose Herkus Mantas vienas su kardu rankoje stovi prieš atjojančius ordino raitelius, tolimame vokiečių mieste trylikametis jo sūnus Aleksandras įšventinamas į teutonus.

 (C) Saulius Macaitis

Lietuvos filmų centro (www.lfc.lt) informacija
Mažiau >