NIEKAS NENORĖJO MIRTI

Ketverių stotingų kaimo brolių Lokių tėvas, tuojau po karo apsiėmęs būti kaimo tarybos pirmininku, naktį užsibuvo darbe, ir jį nušovė. Lietuvos kaimas kraujuoja. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta paskiria į vakuojančią vietą kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas" (o tai tolygu pergudrauti) ir patriotams, ir raudoniesiems. Vyriausias Lokys -- Bronius kviečia valstiečius į žūtbūtinį mūšį, tačiau didelio entuziazmo nesusilaukia (Marcinkus: „Nusišikt man ant jūsų šautuvų. (...) Kiekvienam maloniau žiūrėti arkliui į uodegą negu angelams į veidus"). Vis dėlto išankstinis grupuočių susirėmimas, tarsi kokia repeticija, įvyksta malūne. Tai nieko neišsprendžia iš esmės. Vaitkaus, išdavusio partizanų planus, žūtis vieną ankstyvą rytą tampa tarsi signalu. Paaiškėja, kad partizanų vadas, vadinamas „Aitvaru", - iš tiesų kaime pravardžiuojamas „šventu Juozapu" žmogus, buvęs laisvos Lietuvos karininkas, romantikas (apie save-„Aitvarą": „Gal nori, kad žmonės apie jį dainas sudėtų"). Per pagrindinį susišaudymą laimi kairieji, tačiau baigiamajame kadre pasirodančio senovinio medinio Rūpintojėlio povyzoje ir žvilgsnyje - tik sopulys.

(C) Saulius Macaitis

Lietuvos filmų centro (www.lfc.lt) informacija

 

„Niekas nenorėjo mirti" - vienas geriausių visų laikų Lietuvoje sukurtų kino filmų, o jame atlikti vaidmenys išgarsino visą būrį Lietuvos kinui nusipelniusių aktorių: Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį, Vytautą Tomkų ir kt.

 
Mažiau >