Tyli naktis

Šių dienų Vilnius. Kūčių vakaras. Ana ir Tomas su vaikais ruošiasi vykti pas Tomo tėvus švęsti Išganytojo gimimo. Viskas kaip toje giesmėjė - „Tyli naktis, šventa naktis...". Tačiau pravėrus Tomo tėvų Ričardo ir Nijolės buto duris patenkame į pasaulį, kuriame visi iš paskutiniųjų stengiasi suvaidinti gražią šeimos šventę, apsimetinėdami, išsisukinėdami, sukąsdami dantis, nusukdami į šalį akis. Tylos čia nedaug, šventumo taip pat...

Netrukus prie švenčiančiųjų prisijungia žmonės iš pašalies - Ričardo ir Nijolės draugė Elvyra bei geras Tomo pažįstamas Karolis, Anos ir Tomo vaikus išsiveža šeimos draugas Ernestas („jiems su maniškiais bus linksmiau"), ir šeimos šventė virsta farsu. Prie šventinio stalo susėda iš esmės susvetimėję žmonės, bandantys megzti pokalbius, juokauti... Staiga kažkas pasiūlo užsiimti būrimu, o Ričardas raginamas visa tai filmuoti. Jis taip ir padaro. Vėliau visi susėda pasižiūrėti rezultato. Tik pasirodo, kad Ričardas buvo pamiršęs atsukti kasetę į pradžią, ir dabar prieš šeimynėlę atsiskleidžia vaizdai, pagaliau nuplėšiantys susirinkusiųjų kaukes ir iššauksiantys desperatiškų įvykių laviną.

Trečiajame savo filme tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius Maris Martinsonas į amžinuosius bendražmogiškus klausimus - asmenybės laisvės ir laimės siekis, santykis su savimi ir savo aplinka, šeimos vaidmuo žmogaus gyvenime - žvelgia per kontraversišką, daugelį visuomenės tabu laužančią prizmę. Meilės trikampiai šeimoje, homoseksualumas, slapti troškimai, nuolatinis apsimetinėjimas ir šokiruojančios tiesos. Šis filmas - tai istorija apie tas žmonių santykių kerteles, kurios paprastai glūdi visiškoje tamsoje. Ir apie tai, kas įvyksta, kuomet į jas nukreipiamas galingo prožektoriaus spindulys.

„Į tokius dalykus žvelgti be geros porcijos humoro (kartais net juodo) ir ironijos būtų tolygu savižudybei. Mes neturime suicidinių tendencijų", - teigė režisierius M. Martinsonas.

 

 
Mažiau >